Parengė:                                                                                                                                       

Svetlana Tichanova
Martynas Kosas

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijos imperijai. XIX a. pabaigoje, blogėjant Rusijos ir Vokietijos santykiams, Rusijos imperatorius Aleksandras II 1879 m. pasirašė potvarkį dėl Kauno tvirtovės statybos. Šis sprendimas nebuvo atsitiktinis – Kaunas pasižymėjo ypač palankia strategine padėtimi, o 1861 m. per jį nutiesta geležinkelio Varšuva–Sankt Peterburgas atšaka tik dar labiau išryškino miesto svarbą imperijos vakarinės sienos gynyboje.
Tvirtovės statybos truko nuo 1882 iki 1915 metų. Nors tai buvo karinis objektas, statybos vyko rangos principu – Inžinerinė valdyba sudarinėjo sutartis su vietiniais ir imperiniais verslais bei specialistais. Buvo tiesiami keliai, drenažo tinklai, tiltai ir geležinkeliai, įkurtos gamybinės bazės. Infrastruktūra vystėsi sparčiai, ypač artėjant Pirmojo pasaulinio karo pradžiai.

 

Statybų dinamika ir technologinė raida

Iki pat XX a. pradžios statybose dominavo rankinis darbas – naudoti kastuvai, karučiai, pjūklai, laužtuvai ir žinoma arkliai. Tik apie 1913 metus tvirtovėje pradėta naudoti mechanizuoti įrenginiai – ekskavatoriai, betono maišyklės, akmens skaldyklės, cementinių blokų gamybos staklės. Transportuoti statybines medžiagas vis dažniau buvo pasitelkiami siaurojo geležinkelio bėgiai, traktoriai, sunkvežimiai. Skubant statyti fortifikacinius statinius, papildomai buvo įsigyta 25 garvežiai ir 1200 vagonečių – pastarosios ilgainiui įgijo ne tik logistinę, bet ir taktinę reikšmę.

1914 m. mobilizacija ir gynybos stiprinimas

1914 m. liepos 18 d. Kauno tvirtovėje buvo paskelbta mobilizacija – per 11 dienų visa tvirtovės sistema turėjo būti parengta aktyviai gynybai. Kadangi tiesioginiai karo veiksmai Kauną pasiekė tik 1915 m. vasarą, statyboms buvo gauti net du papildomi statybos sezonai. Aktyviausi darbai vyko I ir IV tvirtovės gynybos skyriuose. Tuo tarpu III skyrius, esantis užnugaryje, buvo laikomas mažos rizikos zona – čia vokiečių puolimo tikimybė vertinta kaip mažiausia. Vis dėlto ir šiame sektoriuje buvo įgyvendinti išradingi sprendimai. Būtent čia įrengtos unikalios vagonetės-sekyklos.

 

 

 

Vagonetės, virtusios sekyklomis

Apkasų linijos, slėptuvės ir stebėjimo postai III gynybos skyriuje buvo įrengti greitai ir ekonomiškai. Dauguma darbų buvo atliekami lauko sąlygomis ir panaudojant parankines medžiagas. Pavyzdžiui, blindažų statyboms buvo naudojami vietoje nukirsti medžiai, kurie buvo apliejami betonu. Sekimo punktams panaudota siaurojo geležinkelio vagonečių krovininė dalis (toliau vadinsime jau įprastu pavadinimu – vagonetė). Jose buvo išpjaunamos trys kiaurymės, kurios turėjo atlikti sekimo angų funkciją. Iš anksto paruoštoje vietoje, vagonetės būdavo apverčiamos ant šono. Iš lentų aplinkui padaromi klojiniai ir užpilama betonu – taip jos tapo improvizuotomis sekyklomis. Ar jos buvo panaudotos Kauno tvirtovės šturmo metu duomenų nepavyko rasti, bet žinant, kad III gynybos sektoriaus vokiečiai nepuolė, tai mažai tikėtina.

 

 

Tarpukario Lietuvoje

1935 m. Lietuvos kariuomenė atliko buvusių Kauno tvirtovės objektų inventorizaciją. Kleboniškių miške, buvusiame III gynybos skyriuje, buvo rasti vienos slėptuvės ir net 14 sekyklų, pastatytų iš vagonečių, pėdsakai. 12 sekyklų buvo sujungtos viena apkasų linija, dvi stovėjo atokiau. Visos konstrukcijos buvo identiškos: 2 mm storio skarda, viršuje buvo apie 10 cm, o šonuose ir priekyje – 15 cm storio betonas. Trys sekimo angos, viena priekyje, dvi šonuose, užtikrino 120° stebėjimo sektorių. Angos matmenys – 18 cm pločio ir 5 cm aukščio, išdėstytos 120 cm nuo pagrindo. Galinė dalis buvo atvira, tad kareivis buvo apsaugotas tik iš trijų krypčių. 1935 m. apkasai jau buvo užslinkę žemėmis, dalis jų užsemti vandens. Sekyklos iškilusios virš žemės apie pusmetrį. Įtvirtinimų būklė vertinta kaip mažavertė.

Kilmė ir techninės detalės

Nors tikslaus vagonetinių sekyklų gamintojo nustatyti nepavyko, archyviniai šaltiniai rodo, kad Kauno tvirtovės Inžinerinė valdyba įsigijo įrangą iš Vokietijos įmonės „Arthur Koppel“– tai viena iš Orenstein & Koppel grupės dalių, veikusi ir Rusijos imperijoje. 1891 m. Sankt Peterburge buvo įsteigta „Arthur Koppel“ akcinė bendrovė su surinkimo gamykla. Panašių konstrukcijų vagonetes gamino ir „Usine Massard “(Liuksemburgas), „Juliusz Weiss “(Lvovas) bei kitos bendrovės.
Vagonetės buvo skirtos birių medžiagų – akmens, žvyro, molio, medienos – transportui. Jas galėjo tempti žmonės, arkliai ar garvežiai. Tipinė talpa – nuo 0,5 iki 1 m³. Sekykloms naudotos vagonetės buvo apverčiamos konstrukcijos, leidusios jas transformuoti į nedidelius šarvuotus stebėjimo taškus.

Išvada

Iš tuo metu įrengtų 14 sekyklų iki šių dienų išliko 11. Vienos išliko tik fragmentai, o dvi dingo be žinios – greičiausiai buvo išardytos ir sunaikintos. Viena stebykla iš vagonetės iki šiol išlikusi Kauno tvirtovės VII forte, kuris tuo metu taip pat priklausė III gynybos skyriui.
Vagonetės-sekyklos – tai išskirtinis Kauno tvirtovės inžinerinio ir logistinio mąstymo pavyzdys. Tai vienas retų išlikusių lauko fortifikacijos elementų, kuriame susilieja karo inžinerijos praktiškumas, ekonomiškumas ir kūrybiškumas. Šis kompleksas, šiandien beveik užmirštas, yra svarbi ne tik Kauno, bet ir visos Europos fortifikacijos paveldo dalis.