Parengė:

Svetlana Tichanova
Martynas Kosas

 

Kauno tvirtovė – be jokios abejonės svarbiausias karinio paveldo objektas Lietuvoje. Dar 1882 metais pradėta statyti pirmos klasės sausumos karinė tvirtovė buvo reikšminga Rusijos imperijos vakarų pasienio gynyboje. Tuo metu miestas vadinosi Kovna (Ковнa), o statoma moderniausia tvirtovė – Kovenskaja krepost (Ковенская крепость). Iš pradžių miestą apjuosė 7 fortai ir 9 stacionarios baterijos, centriniai įtvirtinimai, šaudmenų sandėliai, administracijos pastatai, kareivinės, įvairūs ūkiniai pastatai, keliai ir pralaidos.

Nuo 1891 metų tvirtovė buvo plečiama – statomas VIII fortas, Linkuvos įtvirtinimai, X baterija bei kiti objektai. 1903 metais pradėta statyti IX fortą pagal K. Veličko 1897 metų projektą. Pirmieji raudonų plytų fortai vėliau buvo kelis kartus modernizuojami ir stiprinami betonu. Pirmasis Kauno tvirtovės žiedas Rusijos imperijai kainavo 30 milijonų rublių. 1911 m. buvo parengtas, o 1912 m. patvirtintas plėtros projektas, pagal kurį turėjo būti pastatytas antrasis fortų žiedas iš 12 naujų fortų ir 12 atramos punktų. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė šiuos planus įgyvendinti – didžiausi darbai atlikti Romainių, Marvos ir Domeikavos fortuose.

Tvirtovės gynyba buvo sustiprinta papildomomis linijomis, kurias sudarė tarpinės kareivinės, blindažai, apkasai, fugasiniai laukai, lauko artilerijos baterijos ir vadavietės, nebaigti statyti fortai buvo pritaikomi gynybai. Kauno tvirtovė buvo padalinta į keturis gynybos skyrius, iš kurių stipriausiais laikyti I ir IV skyriai. 1915 metais rugpjūčio 18 dieną, po 11 dienų intensyvaus šturmo, Vokietijos kariuomenė pralaužė fortų liniją ir įžengė į miestą. 33 metus statyta Kauno tvirtovė atiteko vokiečiams.

Kaizerio kariuomenė, įvertinusi Kauno strateginę padėtį, čia įkūrė generolo feldmaršalo Pauliaus fon Hindenburgo karinį štabą. Rusų Kovenskaja krepost tapo vokiečių Festung Kowno. Vokiečiai nusprendė išsaugoti ir stiprinti tvirtovę, išlaikydami esamą fortų ir gynybos skyrių numeraciją. Siekdami sustiprinti III gynybos skyrių bei norėdami apsisaugoti nuo galimo rusų kontrpuolimo, vokiečiai 1915 metų pabaigoje–1916 metais pradėjo įtvirtinimų statybas. Tam buvo naudojamos tvirtovėje likusios statybinės medžiagos, o darbus atliko rusai belaisviai.

Remiantis vokiečių tvirtovės sustiprinimo planu, įtvirtinimų linija tęsėsi nuo Varluvos per Ramaškius ir Lantainius, Kleboniškį, Narėpus, Davalgonis, Naujasodį, Vieškūnus, Pakalniškius, Vaišvydavą, Sėmenos upelį. Apie 10 kilometrų ilgio linijoje buvo pastatyta beveik 300 įvairių tipų bunkerių. Visi pastatai buvo betoniniai, tarpusavyje sujungti apkasais. Kai kurių bunkerių lubos buvo sutvirtintos sijomis, bėgiais ar gofruota skarda. Statiniai pasiskirstė į tris tipus: pasyvias slėptuves, aktyvias slėptuves su ambrazūromis šaudymui ir sekyklas.

Būtent sekyklos ir yra mūsų dėmesio centre. Kai kuriose jų buvo sumontuoti vokiški šarvuoti stebėjimo bokšteliai – kupolai. Tai modernios konstrukcijos plieniniai kupolai, skirti priešo judėjimo stebėjimui. Kupolas buvo įbetonuotas į specialų lizdą, o jo korpusą sudarė dvigubas 3 cm metalo sluoksnis su 5 cm tarpu, kurį galima užpildyti betonu, taip dar labiau sustiprinant konstrukciją. Kupolo viduje buvo 6 kvadratinės 8 x 8 cm stebėjimo angos, išdėstytos 60 laipsnių kampu, kurias prireikus buvo galima uždaryti specialiais prikniedytais slankikliais. Įėjimas į kupolą per duris, kurios laikosi ant trijų vyrių. Duris užsklendžiamos. Vidinis kupolo skersmuo siekė apie 1 metrą, aukštis – apie 1,90 metro, o virš žemės išsikišdavo apie 40 centimetrų. Gaubtas turi nedidelį nuolydį.

Manoma, kad tokio tipo kupolai buvo pradėti naudoti 1913 arba 1914 metais. Tikriausiai jie buvo skirti moderniausioms Vokietijos imperijos tvirtovėms, pavyzdžiui, Poznanės ar Grudziondzo, kurias buvo planuojama išplėsti ir modernizuoti. Tokie apžvalgos kupolai ar jų fragmentai iki šių dienų išliko dviejose Lenkijos vietose. Tarpukariu Lenkijos kariuomenė juos naudojo kaip stebėjimo postus Poznanės VIIa forte. Kitas labai geros būklės kupolas išlikęs Modlino tvirtovės XVI forte. Baltarusijos Respublikoje kupolų likučiai išlikę ant lenkų įtvirtinimų Krošino srityje. Šio tipo kupolų yra išlikę ir Lietuvoje, Kaune.

1919–1923 m., kai Kaunas tapo Laikinąja Lietuvos sostine, miestas ruošėsi galimai gynybai nuo išorės priešų – bolševikų, bermontininkų bei Lenkijos pajėgų. Kauno tvirtovės įtvirtinimai, įskaitant Narėpų gynybinę liniją, buvo pritaikyti Lietuvos kariuomenės reikmėms. Po Vokietijos kariuomenės pasitraukimo 1918 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenė perėmė daugumą Kauno tvirtovės objektų, įskaitant ir Narėpų linijos įtvirtinimus. Įtvirtinimai buvo remontuojami, valomi ir tvarkomi apgriuvę apkasai, kertami krūmai ir medžiai, vietovė pritaikoma gynybai. Pasibaigus Lietuvos Nepriklausomybės kovoms, 1923 m., dalis gynybinių objektų buvo oficialiai inventorizuoti ir įtraukti į krašto apsaugos sistemą. Tuo metu buvo nubraižyti brėžiniai, išleisti įstatymai, kuriais įvedama visos teritorijos apsauga, draudžianti ardyti ir naikinti įtvirtinimus. Iš išlikusių inventorizacijos dokumentų matome, kad tuo metu betoninėse stebyklose buvo bent septyni šarvuoti kupolai. Iki mūsų dienų išliko keturi (2012 m. dar buvo penki vienetai).

1944 m. vasarą Narėpų gynybinė linija buvo panaudota paskutinį kartą. Nors ji netapo pagrindine gynybos vieta, tačiau joje trumpą laiką buvo įsitvirtinusios Nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkų pajėgos. Po Antrojo pasaulinio karo dalis Narėpų linijos įtvirtinimų buvo palikti likimo valiai, dalis – sunaikinti ar užkasti. Tačiau bunkerių ir apkasų liekanos išliko iki šių dienų ir yra matomos Kauno apylinkėse.

.
.
.
.

.