Parengė:
Martynas Kosas,
Svetlana Tichanova.
XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje didžioji Lietuvos dalis priklausė Carinės Rusijos imperijai. Kaunas buvo strategiškai svarbus miestas prie vakarinio imperijos pasienio. Caras Aleksandras II (1818 – 1881), nujausdamas kylančią karinę grėsmę iš Kaizerinės Vokietijos, nusprendė įtvirtinti savo imperijos vakarinį pasienį ir Kauną paversti I klasės sausumos karine tvirtove. 1879 m. buvo pasirašytas potvarkis dėl tvirtovės statybų. Kauno tvirtovės komplekso generalinio plano autoriai buvo Vyriausiojo štabo gen. N. Obručev’as, Vyriausiosios inžinerinės valdybos gen. K. Zverev’as ir I. Valberg’as. Statybos darbų vadovas – plk. P. Bertholdt’as.
Iš pradžių buvo planuota pastatyti 7 mūrinius fortus. Tarpai tarp jų, siekiantys 4–5 km, buvo sustiprinti artilerijos baterijomis. Vis dėlto 7 fortai nesudarė uždaro gynybinio žiedo. Papildomai buvo pastatytas VIII fortas. Tačiau, net ir pastačius VIII fortą, priešas galėjo sėkmingai vykdyti puolimą nuo netoliese esančios aukštumos prie Kumpės polivarko. Siekiant sustiprinti šią silpną tvirtovės vietą buvo suplanuota pastatyti IX fortą. Jo statyba pradėta 1903 ir truko iki 1913 metų. Tai pirmasis betoninis fortas Kauno tvirtovėje, pastatytas pagal prof. K. Veličko 1897 m. projektą.
Šiame forte, be kitų naujovių pirmą kartą Kauno tvirtovės statybų istorijoje buvo panaudoti eksperimentiniai plk. A. Arenso [01] šarvuoti stebėjimo bokšteliai. Iki XX a. Pr. Rusijos imperija nesirūpino ir nekūrė nei šarvuotų stebėjimo, nei prieššturminės artilerijos bokštų. Tuo metu egzistavo tik keli, eksperimentiniai šarvuoti stebėjimo bokštelio prototipai. Tuo pačiu laikotarpiu, kitos Europos šalys, o ypač Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijos, savo tvirtovių šarvavimo programas vykdė pilnu pajėgumu. 1905-1906 m. vykęs Rusijos – Japonijos karas atskleidė Rusijos įtvirtinimų trūkumus. Port Artūro tvirtovės gynybinės veiklos analizė parodė, kad įtvirtinimuose reikia įrengti šarvuotus stebėjimo postus, kurių pagalba gynėjai galėtų stebėti priešo veiksmus, net esant intensyviam artilerijos apšaudymui. 1906 m. Rusijos imperijos karinės Inžinerijos komitetas, matydamas atsilikimą nuo kitų Europos šalių, pradėjo svarstyti karo inžinerijos pulkininkų Grigorenko, A. Arenso ir Koloso parengtus bei pateiktus pasiūlymus. Praktiniams bandymams ir naudojimui, kaip geriausią tuo metu sukurtą projektą, Komitetas priėmė Karo inžinerijos akademijos ir mokyklos dėstytojo, plk. A. Arenso, sukurtą, taip vadinamą šarvuotą sargybos postą.
Pirmoji bandomoji partija (pagal išlikusius duomenis 5 vienetai) su lengvesniu šarvavimu, 50 mm išorinis ir 3 mm vidinis, buvo skirta Modlino (Novogeorgijevsko) ir Kauno tvirtovėms. Kauno tvirtovės IX forte sumontuoti du vienetai, o Modlino (Novogeorgijevsko) tvirtovėje trys vienetai II ir VII fortuose.
Tačiau gavus šarvuotus stebėjimo postus, vietinės inžinierių valdybos nesuprato kaip juos reikėtų montuoti ant fortų pylimų, trūko išsamių instrukcijų bei brėžinių. Plk. A. Arensas 1907 m. parengė projektą, kaip reikėtų įrengti betoninį lizdą, kuris supa šarvuotą bokštelį iš priekio ir iš šonų 180 cm storio betono sluoksniu. Pasiūlytą statybos būdą apsvarstė inžinerinis komitetas, kuris jį patvirtino, bet nurodė, kad reikia padidinti masyvo storį iki 270 cm. Kad bokštelis neapvirstų, ant galinės sienos tiesioginio pataikymo metu, statant lizdą į betono pagrindą buvo įbetonuojamos plieno sijos, greičiausiai geležinkelio bėgiai. Parengtos montavimo instrukcijos ir brėžiniai buvo išsiuntinėti į visas imperijos tvirtoves, nes buvo manoma, kad plk. A. Arenso sukurtas stebėjimo bokštelis bus naudojamas visose tvirtovėse. Tačiau Modlino (Novogeorgijevsko) ir Kauno tvirtovėse sumontavus bandomuosius šarvuotus stebėjimo postus, jų gamyba buvo sustabdyta. Pradėta svarstyti ar tikrai tai geriausias variantas, kuris gali būti montuojamas naujuose ir moderniuose fortuose. Be to, buvo atkreiptas dėmesys į silpną bokštelio maskavimą, nes plk. A. Arenso šarvuotas bokštelis buvo iškilęs 75 cm virš ugnies linijos ir matytavosi virš forto iš didelio atstumo. Bokštelis priminė “grybą” ant brustvero. Tuo pat metu, tarp karo inžinierių užsiimančių šarvuotomis priedangomis, atsirado naujas veikėjas. Tai buvo plk. F. Golenkinas, kuris, kaip Nikolajaus inžinerijos akademijos dėstytojas, 1907-1908 m. analizavo kitų šalių kariuomenių šarvuotų priedangų būdus. Jis taip pat buvo susipažinęs su šarvinio plieno gamybos technologija, kurią galėjo išstudijuoti Krupo ir Škodos, Pilzeno plieno gamyklose. Plk. F. Golenkinas skeptiškai pasisakė apie tuometinių jo kolegų kuriamas ir sukurtas šarvuotas priedangas, jų parametrus ir techninius sprendimus. Ypač kritikavo į ginkluotę jau priimtą plk. A. Arenso šarvuotą stebėjimo bokštelį. Jis kritikavo jo taktinę koncepciją, kuri tiesiogiai buvo perkelta iš pakrantės baterijų, taip pat silpną konstrukciją, nesugebančią atlaikyti stambaus kalibro sviedinių.
Savo pastabas jis pateikė raporte Vyriausiajai inžinerinei valdybai, kuri tuo metu pripažino plk. F. Golenkiną labiausiai kompetentingu šarvuotų fortifikacijos konstrukcijų specialistu. 1909 m. birželio mėn. naujo tipinio šarvuoto stebėjimo posto, atlaikančio 280 mm kalibro sviedinio pataikymą, projektavimas ir parengimas buvo patikėtas plk. F. Golenkinui. Lenkijoje, tik Modlino (Novogeorgijevsko) tvirtovėje išlikęs vienintelis tokio tipo šarvuotas stebėjimo bokštelis, kiti du buvo sunaikinti prieš maždaug 15 metų.
Kauno tvirtovėje IX forte iki šiol išlikę du bokšteliai. Šarvuoti bokšteliai giliai įleisti į betono lizdą. Išėjimo iš bokštelio durys užbetonuotos kaip ir Modlino (Novogeorgijevsko) tvirtovėje. IX forte stebėjimo bokšteliai įrengti su liuku pamatuose ir į juos galima patekti tik iš forto parako sandėlio vidaus, kopėčiomis. Galimai bokštelių durys buvo užbetonuotos atliekant forto modernizaciją jau prasidėjus karui. Bokšteliai iš visų pusių visiškai apsaugoti nuo tiesioginės ugnies. Kauno IX forto bokšteliai yra identiški. Tai stačiakampio plano su puslankiu išlenkta priekine siena.
Priekinėje, pusapvalėje dalyje trys pailgos kiaurymės, kuriomis buvo galima stebėti forto prieigas maždaug apie 180 laipsnių. Šias stebėjimo angas, esant reikalui buvo galima uždengti plieno užsklanda. Pakankamai didelė darbinė patalpa leido naudoti artilerijos matuoklį, reikalingą tiksliai nustatyti stebimo objekto vietą. Bokštelio viduje buvo sumontuotas telefonas, kuriuo stebėtojas galėjo palaikyti ryšį su forto vadovybe. Nors originaliuose bokšteliuose buvo numatytos medinės išėjimo/įėjimo durys, atvežtuose į Kauno tvirtovę bokšteliuose buvo sumontuotos plieninės durys. Tačiau jomis nebuvo galima naudotis, nes jos iš lauko pusės buvo užbetonuotos. Ant taip vadinamos sargybos būdelės buvo sumontuotas plieninis, pusapvalis, į priekį atkištas ir apsaugantis stebėtoją nuo šrapnelių ir skeveldrų, kupolas – stogelis. Pati bokštelio konstrukcija buvo gaminama prie plieninio karkaso sumontuojant plieno plokštes, kurios tarpusavyje ir prie karkaso buvo sujungtos kniedėmis. Bokštelio išorinė plokštė buvo 7,6 cm storio priekinėje dalyje ir 6 cm galinėje, tarp jų buvo paliekamas 4 cm storio tarpas ir tada vidinėje, darbinėje dalyje sumontuojama 25 mm storio vidinė priešskeveldrinė plokštė.
Išorinės plokštės buvo pagamintos iš lieto ir presuoto plieno bei šiek tiek išlenktos, o vidinės – pagamintos išpjaunant iš plieno lakšto. Montuojant konstrukciją, 4 cm tarpas tarp išorinės ir vidinės plokščių galėjo būti užpildytas smėliu. Teoriškai tokia konstrukcija galėjo iki 150 mm kalibro sviedinio, tiesioginį pataikymą. Vidujebokštelio sienos buvo dažytos pilka spalva. Iki šiol yra išlikę dažų fragmentai. Ar buvo dažomas bokštelio kupolas iš išorės, duomenų nėra.
